Dabar Simutė grįžo į savo kabinetą, mokykloje. Mokiniai čia dar nesirenka, bet ji jau dėliojasi daiktus, ieško patogiausi sprendimų, vertina ir kuria strategijas. Nes po poros savaičių, čia jai reiks vėl stotis prieš naujas ir pažįstamas grupes žmonių ir būti mokytoja. Kai ankščiau autorė prarasdavo motyvaciją būti gera mokytoja, dėl žmonių abejingumo, ji save guosdavo […]
Simutė susitapatino su tuo skruzdelynu, kurį tenka išardyti ir jis vėl neužilgo susifomuoja. Nes taip, turbūt, kuriama kaita. Dabar kas čia turima aumenyje. Prasklaidykime miglą ir pasistenkime pamatyti aiškesnius konturus. Autorė susapnavo tokį epizodą ir mano, kad tai nėra bereikšmis vaizdinių kratinys. Simutei paaiškėjo, kad ji gyvena skrusdelės gyvenimą. Dailininkė kasdien atsikėlusi ryte palaipsniui įsisuka
Taip ir nuskrido turinio kūrėja. Po paskutinio jos įrašo Palangoje, daugiau, Simutės pamąstymų šioje svetainėje nebebuvo. Bet neskubėkime jos smerkti už tai. Gal ji, beskrisdama išsitaškė ant uolos ir daugiau ne tik kad nebekuria turinio, bet iš viso nebeegzistuoja šioje planetoje. O viskas yra daug lengviau. Tik mūsų smegenys pratusios kurti dramatiškus scenarijus. Simutė nusprendė
Jau antra diena Palangoje. Tai yra nauja patirtis. Simutė nežino kokius žodžius paringti, kad apibūdinti šią būseną, bet įspūdis toks, kad atrodo galva visai išsituštino. Autorės susireikšminimas tarsi buvo nuplautas jūros bangos ir dabar ji jaučiasi, kaip šalikelės akmenėlių krūva. Ir ta būsena Simutei patinka. Nes dailininkė nebeturi nieko nuspręsti, nebereikia niekam nieko pasiaiškinti. Pagaliau
Vėjas ištaršė Simutei plaukus. Jis prapūtė galvą. Sėdi tokia apdujus Simutė ir nieko nedaro. Ką čia bepadarysi, kai tokia intensyvi vėtra už lango. Be to autorė prisipažino, kad padarė šį tą smagaus. Bet apie viską nuo pradžių. Pirmiausia reikia pasidžiaugti, kad Simutė atvyko į https://lnm.lt/muziejai/jono-sliupo-muziejus/ kurti meno projekto. Dar vakar pas ją atvažiavo mama ir
Tai būna laikas, kai reikia tiesiog daryti dalykus ir viskas, o būna laikas kai reikia trumpam stabtelėt ir tais dalykais pasigėrėti, kuriuos padarei. Pastaruoju metu Simutė truputi užsimiršo ir nepaliaujamai darė, darė ir darė. Jos kojos, tokiais momentais, nebe iškenčia ir pradeda reaguoti. Dailininkė nemoka gerai paaiškinti kas jai tuo metu darosi, bet jausmas tikrai
Simutei labai pasisekė. Vakar buvo Joninių išvakarės. Jai norėjosi laiką leisti lauke, vaikščioti po pievas ir braidyti pakrantėmis. Oras buvo tam palankus. Tai dailininkė su pasimėgavimu dalyvavo įvykių sukūryje. Pirmiausia buvo aplankytos vietos, kur žydi įvairiaspalvės laukinės gėlės. Simutė neatsispyrė pagundai jų prisiskinti. Tada buvo filmo peržiūra, https://www.imdb.com/video/vi2538325529/?ref_=vp_nv_sr_srsg_1_tt_3_nm_0_in_0_q_bob%2520dylan%25202024 , Simutę praturtina biografiniai filmai apie idomius
Aleknaičių kultūros ir edukacijos erdvė (www.akee.lt)yra įsikūrusi netoli Simutės namų. Todėl, akivaizdu, kad autorė su malonumu aplanko šią vietą. Ypač kai vyksta vaikų stovykla. Joje Simutė gelbsti atvykusiems menininkams įgyvendinti savo idėjas. Nesenai pasibaigęs šių metų susitikimas dailininkei įsiminė dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, po šios stovyklos, autorė dar kartą įsitikino, kad šiuolaikinis menas turi neįkainojamą
Tokio reveranso Simutė tikrai nesitikėjo. Jau praėjo 11 dienų, nuo paskutinio „kalbaknisio”. Besibaigiant mokslo metams Simutei atrodė, kad ji dės savo įrašus, tokiu pat intensyvumu, kaip ir anksčiau. Bet, atrodo, kad autorė pamiršo, kad tai pirma vasara, kai ji turi tokią privilegiją dalintis savo pamąstymais šioje svetainėje. Ir kad tikrai, dar nežinia, kaip jai seksi
Jau Simutė pusantros valandos girdi trimerio ūžesį, kuris sklinda pro atidarytą langą. O vakar ji pusdienį kankinosi su savo pageduse žolepjove, kai tik tas daiktas užsikuria pist ir iššoka akumuliatorius ir reikia kurti iš naujo. Žodžiu, gyvenimas nelengvas. Bet kūrėja moka su tuo susierzinimu, kuris ištinka, kai situacija tampa nekontroliuojama, susidoroti. Tiesiog reikia paimti ir
