Pagaliau artėja pabaiga. Tokia pabaiga, kurią turi tik Simutės profesijos atstovai. Tai yra mokinių mokslo metų pabaiga, o vėliau bus ir Simutės atostogų pradžia. Bet dar liko reikalų, kuriuos reikia padaryti. Vienas toks iš rimtesnių reikalų yra ryt vykimas į Lygumus, kur Simutė, jau apsipratusi, kaip sakoma, apšilusi kojas, ves dailės pamokas jauniesiems piliečiams. Šį […]
Jau kuris laikas Simutė tyliai svajoja apie kai ką labai jaukaus. Jai patinka, kai estetika ir praktiškumas vienas kitam netrukdo. Jos galvoje gimė idėja rasti tokią sieną, kuri būtu paskirta autorės kūriniams, įvairioms nuotraukoms, dėmesio vertoms citatoms ir šiaip patraukliems niekučiams iškabinti. Simutė nori, kad ta siena būtu nepriekaištinga, lengvai pasiekiama, pakankamai plati ir lygi.
Jau mūsų ausis pasiekė vidurnaktį skelbiantys laikrodžio dūžiai. Laikas pagalvoti, tai kuri veikla Simutei atneš didžiausią sėkmę šiais metais. Šį kartą dailininkei patinka rašymo tema. Štai, jau kuris laikas, ji turi šią svetainę, kurioje skelbia savo „mini” kontempliacijas. Tai yra viena iš daugelio jos veiklų. Ir nesvarbu kiek laiko Simutė dar dalinsis šiuo turiniu ir
Labai tamsus, bet širdyje šviesus laikas, jeigu galima taip išsireikšti. Simutei pirmoji savaitės diena atnešė daug naujų pamąstymų ir ji turi galimybę juos suprasti, įvertinti ir panaudotė savo reikmėm. Bet taip buvo nevisada. Ankščiau tokie dalykai autorę nusviesdavo į tolimiausią kamputį ir priversdavo savęs gailėtis. Simutė supranta, kad rašo gana painiai ir ne visiems suprantamai,
Kaip žinia Simutė yra ypač jautrus žmogus. Bet kokį įvykį ji išgyvena kiekvienu savo kauleliu. Daug laiko autorei tai buvo ir kančia ir privalumas. Kai nutinka kas nors gero dailininkė tarsi praranda žemės trauką ir „levituoja” mėgaudamasi situacijos gerumu. Bet nutikus tokiems neigiamiems dalykams, kurie, kartais, net ne nuo jos priklauso, Simutei sukelia fizinį skausmą,
Ką gi, labai simboliška, kad Simutė, savo mylimoje išpuoselėtoje ir daug laiko bei pastangų reikalaujančioje internetinėje svetainėje paskutinį įrašą paliko apie Lygumus ir praėjus tik mėnesiui ir dar šiek tiek ji jau rašo būdama Lygumų pagrindinės mokyklos dailės mokytoja. (ką tik pateikiau vieną ilgiausių sakinių savo gyvenime:D) Gyvenimas nestovi vietoje, o autorė nuo jo neatsilieka
Kaip svarbu yra būti bendruomenės dalimi. Šį kartą, mes dailės mokytojos ir 2 technologijų mokytojai, buvome, po Lygumų apylinkes šmirinėjantys smalsuoliai. Nes, akivaizdu, kad pedagogai, kaip ir jų auklėtiniai nestokoja žaismingo polėkio ir drąsiai įsivelia į visokias avantiūras. Su „Margas ponis“ bendruomenės įkūrėja Apolonija nusprendėme, kad Lygumai yra dar neatrastas perlas, bet apie viską nuo
Reikia kokio nors atskaitos taško, nuo kurio prasideda pastraipa. Tokia pradžia, kaip „štai, nepastebimai, prasidėjo antrasis rudens mėnuo…” būtų pats tas. Bet Simutė nenori rašyti apie laiką, nes jo nėra. Autorė rašo apie meną gyventi prasmingai. Ji jau sukūrė 57 įrašus. Šiame įraše Simutė dalinasi patirtimi, kaip auga Divų bendruomenė. Reikia paminėti, kad Divos šiame
Tikrasis džiaugsmas yra kai Simutė atlieka savo pareigą mokykloje ir parėjusi namo dar nuveikia daug visokių gerų dalykų. Net sunku patikėti, bet tai nesigauna natūraliai, bent jau Simutei.Dailininkė nežino ar dėl to, kad ji turi labai daug veiklų ar dėl to, kad, tiesiog, yra negabi, bet jai sekti savo svajonę yra „belenkaip” sunku. Viešojoje erdvėje
Štai ir Rugsėjo pirmoji. Jau Simutė nebeskaičiuoja kelintas jai šis rugsėjis, bet kad jos dukrytė jau eina į antrą gimnazijos klasę yra didžiai nuostabą keliantis, daug ką įprasminantis dalykas. Autorė susitaiko su savo pareigomis mokykloje ir pritariamai įgyvendina nurodimus. Kukliai bet užtikrinai, Simutė eina pažinimo keliu kartu su savo mokiniais todėl, kad nori, aplink save,
