Kaip žinia Simutė yra ypač jautrus žmogus. Bet kokį įvykį ji išgyvena kiekvienu savo kauleliu. Daug laiko autorei tai buvo ir kančia ir privalumas. Kai nutinka kas nors gero dailininkė tarsi praranda žemės trauką ir „levituoja” mėgaudamasi situacijos gerumu. Bet nutikus tokiems neigiamiems dalykams, kurie, kartais, net ne nuo jos priklauso, Simutei sukelia fizinį skausmą, tarsi kas nors draskytu jos vidaus organus. Kol ji nepradėjo sau kartoti vienos tiesos.
Simutė suprato, kad norint išgyventi dieną patiriant mažiau ekstremalių pojūčių reikia kiekvieną rytą sau priminti, kad kokia situacija be nutiktu ji nepriklauso jai, tai nėra autorės turtas, nuosavybė, atsakomybė ar būdo bruožas. Svarbu žinoti, kad dienoje nutinkantys dalykai, sėkmės ir nesėkmės mums nepriklauso tai tik autobuso keleiviai išlipa, įlipa ir tiek.
