Tokio reveranso Simutė tikrai nesitikėjo. Jau praėjo 11 dienų, nuo paskutinio „kalbaknisio”. Besibaigiant mokslo metams Simutei atrodė, kad ji dės savo įrašus, tokiu pat intensyvumu, kaip ir anksčiau. Bet, atrodo, kad autorė pamiršo, kad tai pirma vasara, kai ji turi tokią privilegiją dalintis savo pamąstymais šioje svetainėje. Ir kad tikrai, dar nežinia, kaip jai seksi tai daryti, kai nebėra mokytojavimo praktikos.
Šį kartą Simutė galvoja, kad jos įrašas bus apie lūkesčius. Vat prasidėjo vasara ir kad užplūdo entuziazmas. Ir toks įsivaizdavymas, kaip čia bus faina, saulei šviečiant kasdien prisėsti ir parašyti po vieną kitą mintelę savo sveitainei. O realybė tokia, kad jau praėjo trys vasaros savaitės, bet pasirodė tik keli įrašai. Na ir tos viltys, kad bus padaryta labai daug, žlugo.
Bet nieko tokio, juk vistiek niekas čia neužeina 😀
