Paskutiniu metu Simutę aplanko vienišumo jausmas. Taip, ji yra apsupta geranoriškų žmonių ir daro širdžiai mielus dalykus. Bet po tuo deklaruojamu tobulu įvaizdžiu yra tamsių dėmelių. Ir autorė supranta, kad taip yra dėl netinkamų jos pasirinkimų.
Iš šios keblios situacijos ją gelbsti jos mylimos gėlės. Simutė apsistato jomis savo pasaulį ir jas prižiūri. Ar augalai padeda išvengti to? Tai aišku, kai Simutė jaučiasi tokia vieniša šiame pasaulyje, kad net norisi staugti ji eina į savo susikurtą, augalais apstatytą, „žaidimų aikštelę” ir ten nurimsta. Žmogui būtinai reikia turėti vietą, kur jis gali pasireikšti, kad nebūtu taip liūdna ir nejauku.
