PRIMINIMAS, kad tai kas patirta nebepasikartos. Kad ir kaip norėtu kūrėja dar ir dar išgyventi tuos malonius nuotykius su draugais Amsterdame ar neapsakomą nuostabos jausmą Paryžiuje tai nebesugrįš. Tie įvykiai, išvykos, atrakcijos yra tik trumpalaikiai mini „Mozzarella” gabaliukai ant didelės šeimyninės picos. Kurios pagrindas yra kasdienis, besikartojantis, sunkus darbas. Jokiu būdu nesinori to priimti, kaip gyvenimo rykštę ar bausmę. Simutei tai neatrodo tragiškai absurdiška ar beviltiškai skaudu. Ji mato tame prasmę. Nes žavingiausios kelionių ar kitokių įspūdingų įvykių akimirkos privalo būti trumpalaikės, nes kitaip mes prie jų priprasime ir tai nebeteiks tiek džiaugsmo kaip dabar, kai tai atsitinka tik kartai.
Nusileidus Nyderlanduose, Simutė įlipo į autobusą, kuris vežė į Amsterdamą. Priešais ją sėdėjo mergina, kuri gailiai verkė. Visą tą laiką, iki maršruto tikslo Simutė galvojo apie savo nuostabaus nuotykio pradžią ir apie tai kas galėjo nutikti raudančiai pakeleiviai. Tas nutikimas dailininkei dar kartą priminė, kad tie neaprėpiamo gėrio dalykai visada nutinka išgyvenus daug stiprios kančios. Todėl ir nesvarbu, kad geri dalykai baigiasi negrįžtamai, bet jei stengiesi ateina kiti ir vėl tave pradžiugina. Todėl nesustokime veikę.
