Dabar Simutė grįžo į savo kabinetą, mokykloje. Mokiniai čia dar nesirenka, bet ji jau dėliojasi daiktus, ieško patogiausi sprendimų, vertina ir kuria strategijas. Nes po poros savaičių, čia jai reiks vėl stotis prieš naujas ir pažįstamas grupes žmonių ir būti mokytoja.
Kai ankščiau autorė prarasdavo motyvaciją būti gera mokytoja, dėl žmonių abejingumo, ji save guosdavo tuo, kad turi erdvų, patogų kabinetą, puikias sąlygas dirbti. Simutei atrodė, kad nežiūrint į tai, jog jos pastangų nevertina, reikia būti dėkingai už suteiktas patalpas ir galimybę daryti tai, nekreipiant dėmesio į tai, kad to ką ji daro niekam nereikia.
Bet metai bėgo ir dailininkė padarė tam tikrus, sprendimus, priėjo tam tikras išvadas ir susikūrė tokią strategija, kad dabar ji su pasitenkinimu būna savo kabinete ir laukia netrukus prasidėsiančių mokslo metų.
