Eina sau kas per rytas. Simutei visai nėra jėgų. Vakar ji grįžo iš sėkmingai įvykusios kelionės į Ukmergę. Gal dėl to jos „emocinė baterija” yra išsikrovusi. Tas miestai, ją visą sugėrė į save ir ten Simutė paliko savo kasdienybės dalį. Dabar jai teks paliktą dalį vėl atkurti. Čia gali padėti ankščiau išbandyti būdai. Tokie kaip mėgstamos parduotuvės aplankymas ar tiesiog buvimas savo namuose. Štai praėjo kelios valandos ir kūrėja jau prisitaikė prie esamų aplinkybių.
Jeigu jau taip nutiko tai geriausia yra pasiduoti tėkmei. Nesinori Simutei dabar, kaip priklausytu tamsai mokytojai, pradėti moralizuoti apie kasdienybėje daromas klaidas. Bet vieną pastebėjimą ji išsigrynino praėjusios savaitės bėgyje. Kad ji pati ir jos aplinkos žmonės, taip ir nesupranta kas darosi, kai pradeda gilintis į atskiras detales, sureikšmina vienetines situacijas, nepagalvodami kokia, bendrai, situacija juos slegia. Ir Simutė supranta, kad šiandien jai reikia nieko nebekurti. Tegul smegenis pailsi.
