Simutei krizinis laikas. Ji supranta, kad melavo sau. Tai ką paskutiniu metu ji darė, nebuvo jos gyvenimo tikslas. Tai, kuo dailininkė bandė save įtikinti, apie ką stengėsi galvoti buvo absoliuti klaida. Dabar ji tai mato ir nori pasitaisyti. Simutė keičia taktiką. Nebėra tikslo sukontroliuoti savo silpnumą. Tampa beprasmiška tiksliai skaičiuoti kiek kartų „užlipta ant to paties grėblio”. Pagaliau autorė nebefiksuoja kur tai nutiko, nes jei tai neberūpi.
Nors Simutės silpnybių stebėjimas išlieka viena svarbiausių kokybiško gyvenimo dedamųjų. Bet norisi pačio geriausio rezultato siekti ir per kitų dalykų, idėjų prizmę, neapleidžiant savianalizės. Taigi Simutė gali tai sujungti su dėkingumo praktikavimu ir stipriųjų savo savybių akcentavimu. Todėl paprastas žavėjimasis nutikusiai dalykais ar savęs pagyrimas už menkus pasiekimus nuo šiol yra jos tikslas, ateinantį ketvirtį.
