Ar gerai ar blogai, kai Simutė pavargsta nuo bendravimo su kitais ? Tada ji sugrįžta į save, puoselėja meilę sau ir savo namams, stebisi saulės spinduliais pro langą, kuriasi vidinį monologą per piešimą arba rašymą. Jeigu galima taip išsireikšti, autorė „auginasi atsparumo raumenį”. Nes bendravimas, būvimas viešumoje, iš jos pareikalauja daug valios atlaikyti dinamišką gyvenimo ritmą. Dėl to ji nesijaučia nei gerai nei blogai. Simutė tai priima, kaip duotybę su kuria tvarkosi kaip moka.
Reikia suprasti, kad problemų visada yra. Kartais jas galima išspręsti ir eiti toliau, o kartais pasitaiko situacijų, kai sprendimo, paprasčiausiai nėra, tuomet, deja, tenka susitaikyti su tuo ir būti dabartyje geriausia savęs versija. Klausti, ar tai gerai, ar blogai, nėra prasmės. Belieka tai išgyventi.
Simutei į akis spigina spinduliai, ji nebegali rašyti, bet gal ir pakanka to ką ji jau parašė…
