Visai jauku sėdėti surietus kojas ant lovos ir rašyti. Tokia realybė atrodo patraukliai, bet tai nėra paskutinis dalykas apie šią akimirką. Nes berašant, galvoje dėliojasi klausimas, o tai nederėtu tau sėstis prie stalo ir piešti paveikslo? Galima pagalvoti, kad tokia dvejonė trikdo. Bet ne, priešingai, tai yra galimybė, pradėti naują gyvenimo kelionę. Nes, rašymas ir piešimas gali vienas kitą papildyti, jeigu nepasiduosi kvailiems įsitikinimams.
Būtent šiandien, būtent čia Simutė pradeda publikuoti savo, kaip pati pavadino, vertingiausius raštu, apie gyvenimą. Nes ji yra ne tik piešianti, bet ir rašanti autorė. Gal tas senai kirbėjęs noras realizuojasi dabar. Paskutiniu metu ji šiek tiek pasiklydo savo santykiuose su antrąją puse, todėl atsirado daugiau laiko. Juk kai lieki vienas ryte niekas nepakviečia puodeliui kavos. Ir per pietus su niekuo nesitariama, kur ir ką pavalgyti. O vakaras,dažniausiai, apglėbia savo šiluma ir atjauta dėl susiklosčiusių aplinkybių. Bet svarbiausia, kad Simutės netrikdo susiklosčiusios aplinkybės, nes ji kai ką žino.
- Kad susiklosčiusios aplinkybės nėra amžinai besitęsiančios, jas nuolat keičia kitos ir tame yra daug palaimos ir tragizmo tuo pačiu metu.
- Kad rašymas, kaip beje ir piešimas, yra ilgai brandintas, labai lauktas ir be galo svarbus dalykas, kuriam reikia daug pasiaukojimo ir pastangų
Simutė pastebėjo, kad balansuodama tarp rašymo ir piešimo ji dar labiau praturtina savo kasdienybę, abiejose veiklose susiduria su ydingomis nuostatomis ir tamsiomis savo pusėmis. Kaip ir piešimas, rašymas Simutei padeda suprasti ir pergyventi…todėl palinkėkime vieni kitiems nepulti ir nesusikulti
