Ta pradžia tokia mįslinga. Simutė visada buvo kitokia. Todėl, kad būtų savimi, jei reikėjo pakliūti į meno pasaulį. Ten ji viską išbandė. Bet toliau neapsisprendė, kas jos „viduje“ yra gražiausia. Galiausiai, meno mokytojai, kurie laukė Simutės savo pasaulyje sakė jei „Tu jauti ir matai daugiau nei kai kurie iš mūsų, todėl daryk dalykus ir tau pasiseks“ Simutės akys blaškėsi, širdis “kalatojosi”, kūnas kaito, bet ji toliau stengėsi. Ir niekada niekas nesužinos kiek reikia įdėti kad gautum.
Taip Simutei „apsisuko smegenys” būti performere. Tuo metu ištinka tokia būsena, kai netveri savyje ir nori kuo nors pasidalinti. Kartais desperatiškai brūžini linijas, kol atsiveria ertmės. Būna, kad duodi valią spausdinimo presui ir tokiu būdu “gimsta” nauji dariniai. Pasitaiko, kad pagrindinė kūrinio idėja išsirutulioja pažvelgus į šiukšlių krūvą ant stalo. Todėl “mišrūnus” vienija jų atsiradimo istorija. Jie visi atsirado netikėtai panorėjus daryti meną.
